Monika:

Mano istorija nėra kažkuo išskirtinė. Manau, dauguma žmonių išgyvena panašius gyvenimo etapus su pirmom, antrom, penktom ir paskutinėm meilėm, bet pamačiusi konkurso pavadinimą „Ypatingas žmogus mano gyvenime“ tiesiog nusprendžiau, kad pats laikas kad ir kiek „seilėtai“ (tokių istorijų labai nemėgstantiems patariu net nepradėti skaityti), bet labai nuoširdžiai pasidalinti savo istorija ir džiaugsmu, kad mano gyvenime yra toks ypatingas žmogus.

Indre: 

Pradėjau susirašinėti su įvairiais žmonėmis, su kai kuriais netgi susitikdavau. Tiesa, į visus vaikinus žiūrėdavau kaip į draugus ir romantikos neieškojau, net draugės juokdavosi, kad „visokių meilių“ man nereikia. Tiesiog buvo smagu tiek laiškus rašyti bei skaityti, tiek gyvai bendrauti su įviariausiais žmonėmis. Bet vieną kartą viename iš susitikimų vienas vaikinas krito giliai giliai į akį... Pati bandžiau save įtikinti, kad nieko nejaučiu, bet, matyt, tik melavau sau ir tikrai nemaniau, kad šį kartą labiau klausysiu širdies nei proto... O protas sakė: „Nieko nebus, pamiršk, šis žmogus ne tau...“ Aš ir toliau susirašinėdavau praktiškai su visais, kurie man parašydavo padorų laišką be erotinių pasiūlymų, bet iš tikrųjų laiškų ir žinučių laukdavau tik iš jo – to, kurį laikiau labai ypatingu, paslaptingu, įdomiu, nepaprastu, nežemišku... Mes kartais susitikdavome, kartais susirašydavome laiškais, kartais (o gal ir dažnai, jau nepamenu) plepėdavome „Skype“.