MARRY ME BY RIBAS ISTORIJŲ LAIMĖTOJAI

I vieta:

Povilas

Mano (dabar jau žmona) Gabrielė – unikalus reiškinys, kuriam pakaitalų nebuvo, nėra ir nebus. Ji – priežastis dėl ko man verta keltis ryte...
Sunku apibūdinti, kodėl taip atsitinka, kad susitikęs su žmogumi pirmą kartą jau žinai, kad su niekuo kitu nenorėsi būti... Bet man, paprastam kauniečiui, taip ir nutiko.
Viskas prasidėjo Tinderyje. Skamba kaip ir banaliai ar daug nežadančiai, bet fortūna vieną dieną nusprendė man nusišypsoti ir šioje, keistuolių (tarp kurių buvau ir aš) pilnoje programėlėje. Sumatchinome su Gabriele iš Klaipėdos. Tereikėjo kelių žinučių, kad užmegztume ryšį. Bendravome neatlipdami nuo telefonų dienomis, vakarais ir rytais.
Vienas kitą erzindavome, ji juokdavosi iš mano pokštų, o aš stengdavausi iš visų jėgų, kad tie pokštai būtų verti tų „:Ddd“, nes vien kelių simbolių ekrane užtekdavo, kad visą vidų užlietų šiluma ir džiaugsmas. Šiaip ji labai išranki (taip man sakė), tad kiekvienas smailas iš mano sąmojo atrodė tarsi mini pergalė.  
Žinojau, kad įmanoma greitai susižavėt moterimi. Po velnių, jos moka užkerėti vyrus ir suvyniot aplink pirštą. Bet, kad taip greitai suprasiu, jog mano gyvenime taip reikia būtent šito žmogaus – nesitikėjau net aš. Per serialą „Draugai“ veikėja Phoebe sako, kad omarai poruojasi visam gyvenimui ir su vienu partneriu. Tai va, man labai nedaug reikėjo, kad suprasčiau, jog radau savo omarę...
Po kelių savaičių susirašinėjimo, pagaliau susitikom. Man reikėjo maždaug valandos, kad suprasčiau, kaip giliai įklimpau... Paprastai mėgdavau šiek tiek laikyti atstumą nuo žmogaus ir jį prisileisti po truputį, bet su Gabriele to nepavyko ir vos palydėjęs ją į troleibusą važiuoti namo, stvėriau savo aplūžusį Samsung‘ą ir parašiau, kad „Man buvo smagu – susitinkam vėl? :D“. Ji man iš karto ir atrašė, kad mielai susitiktų. Viduje pradėjo groti tikras rokenrolas, su kuriuo pats įsėdau į autobusą ir grįžau namo. Tuomet viskas vyko labai greitai, bet dabar, kai geriau prisimenu, matau savo drebančias rankas, rašančias tą žinutę, šypseną, matant atsakymą ir prakaitą, varvantį po ankstyvo rudens apranga...
Taip pradėjome draugauti. Pirmąsias dienas keitė savaitės ir mėnesiai, bet viskas judėjo labai smagiai. Kol pasakiau Gabrielei, kad ją myliu, tereikėjo poros savaičių... Iki tol nebuvau niekam to sakęs, bet šį kartą jaučiausi užtikrintas visu savo kūnu. Su kiekviena diena vis labiau prisirišdavome vienas prie kito ir kiekvieną laisvą minutę skirdavau buvimui su ja arba mintims apie ją. Sunku pasakyti, kas dedasi vyro kūne, kai jis įsimyli, bet ta ekstazės būsena - labai galinga. Tuomet jautiesi tikrai įdomiai ir labai ryžtingai. Kaip sakoma „Jūra iki kelių“. Man ta savijauta patiko ir aš norėjau jos dar daugiau. Man tai buvo kaip pats geriausias svaigalas be pagirių... Tik, aišku, lomkės, kai neturi to žmogaus šalia – be galo stiprios...
Maždaug ties pirmomis draugystės metinėmis abu nutarėme išvykti savaitei į šiltus kraštus. Tam pasirinkome Ispaniją. Ten smagiai pabuvome. Kaip ir įprasta kelionė, bet joje nutiko toks keistokas incidentas. Kol Gabrielė ruošėsi ir puošėsi, aš nuėjau į vonią, užsidariau duris, jas užrakinau ir tiesiog atsisukau čiaupą. Abiem rankomis atsirėmiau į jį, pakėliau akis, truputį priklaupiau ir sau imitavau pasipiršimą. „Gabriele, ar tekėsi už manęs?“ – it pelytė tyliai sumurmėjau, kad tik nieko nesigirdėtų. Tai truko gal 2 sekundes, bet per jas pajutau tokius dalykus savo kūne, kad supratau, jog noriu tai padaryti ir dėl nieko nebūčiau laimingesnis, negu lemtingojo jos „Taip“. Visgi praeis dar du metai, kol tai įvyks ne prieš veidrodį, o realiai...
Tada pirštis dar buvo anksti. Mes nei gyvenome kartu, nei 20-ies metų nebuvome sulaukę... Tad tą siekį aš padėjau į pagrindinį savo galvos stalčiuką ir po truputėlį, metodiškai, ėmiau jam ruoštis. Po truputį rinkau informaciją, per aplinkui, atsargiai ir labai metodiškai.
Kokio žiedo ji norėtų: „O tau pvz., gražūs rausvo aukso papuošalai ar geriau balto?“ – ir ji atsako.
Kada ji norėtų tokio žingsnio: „Aš tai nesuprantu, jie jau ilgai kartu, 5 metus ir jis dar nesiperša?“ – jos atsakymas labai gerai išduoda intencijas ir lūkesčius.
Kur ji nenorėtų, kad pasipirščiau. Čia jau tiesiog per atsitiktinumą pavyko išgirsti, žiūrint klipą per Facebook: „Oh my god, peršasi Žalgirio arenoj, nu aš tai taip nenorėčiau...“. Ir aš tada atsakau: „Haha, tai atšaukiu bilietus į kitas rungtynes...“. Abu juokiamės, o ji nieko neįtaria, kad ši informacija man – aukso vertės.
Galiausiai viskas susidėjo į savo vietas. Nida, vasara, saulėlydis. Viskas, kaip ji norėtų. Slapta, Gabrielei nežinant, bet labai greitai išrinkau ir lemtingąjį žiedą. Kaip ir su ja, taip ir su pačiu žiedu – vos pamatęs supratau, kad kito nenoriu (žiedas – omaras, jeigu dar nepamiršote). Paslėpiau jį sau po ranka, bet ten, kur ji niekada neieškotų.
Taip jau gavosi, kad prieš mūsų išvyką į Nidą, kas jau buvo tapę mūsų poros mini tradicija, turėjau grįžti į Kauną iš Klaipėdos, kur tuo metu viešėjome pas jos tėvus, sudalyvauti pusbrolio bernvakaryje. Norėjau ten būti ir grįžau į Kauną, bet mintys sukosi tik apie savo meilę ir patikėkite, pilvas sukosi it karuselė, tad praleidau vakarą apsikabinęs kibirą, o ne pusbrolį.
Tris valandas pamiegojęs susiruošiau visus daiktus ir išvykau į Klaipėdą, pas savo mylimąją. Dieną prieš pasipiršimą dar sudalyvavome jūros šventėje. Yra kelios nuotraukos. Iš jų matosi, kad atrodau truputėlį kaip ne savas, bet jose, šalia manęs prigludusi žavinga garbanė net nenutuokė, kas jos laukia.
Atvykome į Nidą, įsikūrėme ir viskas gavosi taip, kad kone iš karto patraukėme link paplūdimio, kur ir suplanavau viską padaryti. Prieš išeinant Gabrielė nuėjo į vonią pasidažyti, o aš suspaudžiau žiedo dėžutę, giliai tris kartus įkvėpiau ir sukaupiau visas jėgas tam, kad padaryčiau tai, apie ką, tikėjau, abu svajojam.
Išsikvietėme žymųjį Nidos TukTuk‘ą. Kuprinę, kurioje ir buvo žiedo dėžutė, spaudžiau sau iš priekio. Gabrielė klausia: - „Nenori kuprinės ant nugaros užsidėt?“, o aš atsakau: „Ne, ne, taip patogiau dabar.“ – nors nė velnio ne patogiau, bet bijau, kad kažkas nutiktų ne taip... Tiek daug baimių, kad tuk tukui važiuojant kokius 35km/h man atrodė, kad tuoj pat apsiversim, išvirsim ir viskas žlugs. Spaudžiau Gabrielei ranką ir meldžiau apvaizdai, kad dar sykį man nusišypsotų. Daug dramatiškesnis negu įsivaizdavau, važiavimas tuktuku pasibaigė laimingai ir patraukėme link paplūdimio.
Oras buvo šiltas ir švelnus. Vėjelis vos pūtė, o gražus vakarėjančios vasaros dangus atrodė it tobulai parinktas šiai dienai. Prisėdome, išsitraukėme gėrimus, užkandžius ir pasidarėme pajūrio pikniką. Stengiausi juokauti, bet jaučiau, kad kūnas tiesiog tirta iš susijaudinimo. Buvau nusistatęs, kad išgersiu dvi skardines putojančio gaivaus gėrimo įprastu tempu ir, kai saulė vos pasieks vandenį horizonte ir dangus nusipaišys rausvai, priklaupsiu ir paklausiu. Deja, gėrimas kone ištirpo, o iki mano numatyto laiko buvo likę dar geros 20 minučių. Kaip tikras vyras nusprendžiau nedelsti ir daryti tai dabar. Sakau savo Gabrielei:
„Nueik prie jūros, parink kampą gerą, kad foto pasidarytume. Sakei nori saulei besileidžiant nusifotkint.“.
Ji paklausė ir nuėjo. Visą kūną kamavusį nerimą pakeitė olimpinė ramybė. Įkvėpiau ir lėtai ištraukiau dėžutę su žiedu. Ją paslėpiau už nugaros ir lėtu žingsniu priėjau prie jos, staigiai dėdamas žingsnį, kad atsirasčiau tarp jos ir jūros. Priklaupiau ir žodžiai, neplanuoti ir negalvoti, patys išsirideno iš lūpų:
„Gabriele, ar padarysi mane laimingiausiu vyru pasaulyje ir būsi mano žmona?“
Buvo 2019 metų liepos 29 diena ir ji man pasakė „Taip!”

II vieta:

Kristina

Laba diena,
Mano būsimas vyras kas rytą jūsų klauso važiuodamas į darbą, tai neduoda ramybės, kad parašyčiau jums mūsų istoriją. Dabar 8:23 ryto sėdžiu ir rašau jo griežtu paliepimu :D Su Mindaugu esam pusantrų metų, pasipiršo šių metų rugsėjo 4-tą dieną. O istorija tokia....
Sulaukėme pakvietimo į draugų vestuves, aš labai džiaugiausi už juos ir artėjančia švente, tačiau mano Mindukas visaip kaip tik įmanoma skalambijo, kad kam vestuvės, ką tai pakeis, niekada nesiženysiu! Ta prasme ne juoko forma, o NIE KA DA :D Žinoma toks jo užsidegimas niekada nesituokti manęs nežavėjo, gal kažkiek ir skaudėjo viduje, bet stengiausi vyti mintis, kad dar esam labai trumpai ( tuo metu nepilni metai), po skaudžių skirybų ir reikia tiesiog laiko. TAČIAU draugei, būsimai nuotakai, toks jo užsispyrimas nepatiko labiau nei man ir ji net neketino to nutylėti. Tai jos kelių mėnesių projektas buvo " Įkalbėti Minde kodėl reikia santuokos". Ankstyvą pavasarį sugalvojom, kad reikia išbandyti plaukimą baidarėmis, susitikus su tais pačiais draugais pasiūlėme kartu varyti kokį savaitgalį paplaukioti. Rokas prunkštelėjo sakydamas, kad jis niekaip neįkalbina, tai jūs galit nė nebandyti (ji baisiai bijo vandens, nes yra skendus). Taigi įvyko arši diskusija kaip jai reikia nugalėti baimę ir t.t., kurios pabaigoje įvyko LAŽYBOS :D taip taip LAŽYBOS, jei Minde pasiperša iki Liepos, Inga plaukia baidare Liepą. Mano "likimas" sprendžiamas, o aš sėdžiu, kaip ne prie ko :D Rankos perkirstos LAŽYBOS ĮVYKO, gyvenam toliau. PO kelių savaičių Facebook sienoj švystelėjo lažybų iniciatorės nuotrauka, kurioje ji plaukia BAIDARE :D Vėl susitikus prie to pačio stalo gerai pasijuokėme ir viskas liko užmarštyje, LAŽYBININKĖ aprimo.
Taigi nurimus spaudimui ar įvykus nušvitimui Mindukas galiausiai nusprendė žengti tą žingsnį ir nuėjo pas Ingą paklausti ar galėtų pasipiršti per jos vestuves. Spėkit kas euforijoj buvo :D Po kurio laiko draugytė patenkinta leptelėjo gurkšnojant kavą:
- Nu tavo vyras koks romantiškas, nesitikėjau, kad gali vyras šitaip sugalvoti, nesu tokio sutikus. Nu VAU, nu bet pamatysi NIEKO NESAKYSIU DAUGIAU!!!
Žinoma aš ją apibariau už tai, kad išvis kažką sako. Bet ir tai liko užmarštyje. Tačiau karts nuo karto vis kirbėjo pasąmonėje įvairūs būsimi/ galimi scenarijai. Liepos gale nutarėme nuvažiuoti į Nidą. Užlipome ant auksinių kopų, o visai netoli tos vietos yra „MŪSŲ“ vieta, kur buvom antrą pasimatymą ir sakėm, kad čia grįšime kas metus. Esame prie saulės laikrodžio, aplinkui laksto vaikai (turime 3 vaikus kartu sudėjus), mano močiutė kartu ir prisiminus jam pasiūlau nueiti į savo meilės vietą. Tačiau Mindaugas nesutiko atsakęs, kad bus kita proga ten sugrįžti. Tai kaip jūs manote, ką aš pagalvojau :D ŽINOMA suvedžiau mylimos draugės komentarą su mylimojo atsakymu ir padariau išvadas, kad tas super romantiškas pasipiršimas vyks toje vietoje. Sau susideliojusi taškus laukiau kada čia bus ta mūsų intymi kelionė į Nidą :D Mėnuo iki vestuvių, užslinko ilgalaikė pilnatis, pykomės dėl visko, erzino net žvilgnis, nėra ką kalbėti apie kalbėjimą vienas su kitu. Long story short išaušta ilgai lauktos šventės rytas, prabundam apsižodžiuodami, išvažiuojam į grožio procedūras, grįžtam jau įsijungę lets party vaibą. Kadangi nuotaka gyvena dviem aukštais žemiau, nusprendžiam likus porai valandų iki ceremonijos susitikti. Pamačius vieną kitą nesulaikėme ašarų ( O tuo metu nenutuokiau kiek daug ji slėpė). Ji apsikabino mane ir virpančiu balsu pasakė – Kokia tu graži! - žinoma nesutikdama prieštaravau, kad tai jos diena.
Pasirodo visi 35 žmonės ( įskaitant visą aptarnaujantį personalą) viską žinojo, stebėjo mane, keistai šypsojosi, komplimentai ir pan. ( žvelgiant atgal iš šono jau suprantu jų tokį dėmesį). Mindukas nė lašo neparodė jokio jaudulio, nerimo ar kito neįprasto elgesio. Aš galvoje jau įsitikinau, jos piršlybos vyks Nidoje, todėl VISIŠKAI nenutuokiau, kas manęs laukia 12-tą valandą. Mindukas keliaraiščio nepagavo, atėjo laikas nuotakos puokštės gaudynėms. Užėmus poziciją laukėme kuo visa tai pasibaigs. Vedėjas nuotakos paprašo apsisukti tris kartus, pasimankštinti ir mesti puokštę.... tačiau Inga griebia mikrafoną ir tarė:
- Atsiprašau visų kitų merginų, bet ši puokštė šiandien priklauso tik vienai!
Įbruko puokštę man į rankas ir apsuko. O ten jau klūpėjo mano princas visas įsitempęs, sumišęs. O aš visiškame šoke, veidą sumurgdžiau į tą puokštę iš netikėtumo. Būsimas vyras klūpi viltingai laukdamas kada aš atsakysiu. Išlindus iš puokštės atsisukau į svečių minią sušukdama ir sušokdama greita laimės šokį grįžau prie klūpinčio būsimo jaunojo pagaliau ištardama lemtingąjį TAIP! Na tokių piršlybų pilnas internetas, tačiau šias išgyvenom patys su labai juokinga priešistorę. Po įvykusių piršlybų visi svečiai nepraleido progos pasigirti, jog viską žinojo ir laukė. Mindaugas sustingo kokiam pusvalandžiui ir negalėjo pratarti nė žodžio :D
Šiuo metu jau vestuvės suplanuotos ir laukiam savo šventės, tačiau tokia laiminga ir taip nustebinta nebuvau NIEKADA. Labai tikiuosi, kad perskaitysite istorija ir perskaitę perduokit Mindaugui šiuos žodžius;
MYLIU TAVE!

 

III vieta:

Egidijus

Sveiki!  Norejau kad pasipiršimas butų originalus ir įsimintinas ilgam. Ne viena naktis bemiegė buvo kol pavyko viską sudėlioti. Nusprendžiau jog viskas turi nutikti prie Trakų pilies. Man teko padaryti Dideli plakatą su užrašu “Justina ar būsi mano žmona?” (Žinoma ačiū darbo kolegomis uz plakato įgyvendinimą) žinojau jog priešais Trakų pyli(kitame krante)  yra įmontuotas  stacionarus žiūronai  per kuriuos  galima apžiūrėti visa gamtos grožį. Na ką reikia kažkur ta plakata prikabinti, nusprendžiau jog į pagalba reikia pasikviesti sese (kuri ta plakata ir laike, ties Trakų pylim ant tilto) tada diena pries tai nusprendžiau viską išbandyti kad nebutu jokių nesklandumų, sese su plakatu nusiunčiau prie pilies ant tilto, o pats prie žiūronu,o žiūronai pasirodo prastos kokybės, lęšiai aprasoja ir užrašas sunkiai įskaitomas. Prisiminiau kad Tetis turi žiūronus, tad prireikė ir jo pagalbos :) pasipiršimo diena tiek su tėčiu tiek su sese suderinau tinkamus laikus kurioje vietoje kuris turi būti :) beliko busima žmona įkalbinti važiuoti į Trakus pasivaikščioti( sekėsi sunkiai nes oras buvo prastas) bet pavyko! vaziuojam į Trakus! Štai mes ir netoliese pilies, sutikome mano teti( ir tetis ir sese gyvena Trakuose) būsimai žmonai pirmas klausimas, ką jus čia veikiat su tais žiūronais??? :D  jis sako : girdėjau kad vakar prie pilies sudegė automobilis ir atėjau pažiūrėti nes arčiau neįleidžia ir paklausė ar ji norėtų pati pažiūrėti pro žiūronus? Žiūronai jos rankose.. žvilgtelejo viena karta, bet nieko nepamatė, tada tėtis jai patarė i kuria vieta žiūrėti, antras bandymas, ji sako: nesuprantu ar pasirodė ar vienu momentu kažkurioje vietoje uzmačiau savo vardą, Aš ir tetis sakom: kaip suprast pamatei savo vardą? Tada ji Trečia kartą žvilgtelejo pro žiūronus, ir supratau kad pagaliau žiuri reikiama kryptimi ir pamatė tą plakatą, kai ji atsisuko į mane, tuo metu jau buvau priklupes ir su žiedu rankose, jai tikrai buvo šokas gerąja prasme, ir žinoma Ilgai nedvejojusi ištarė TAIP. Taip pat gavome aplodismentų iš šalia buvusio Restorano (apvalaus stalo klubas) svečiu. P.S iki pasipiršimo jau buvome kartu 10m.

Su pagrindinių prizų laimėtojais bus susisiekta asmeniškai.

Visiems likusiems dalyviams, kurie siuntė meilės istorijas suteikiama 15 % nuolaida parduotuvėje „Marry Me by Ribas“ adresu PC Akropolis, Ozo g. 25, Vilnius, Talino al. Parduotuvės atidarymas jau šį savaitgalį. Norint pasinaudoti nuolaida reikės pateikti savo el. pašto adresą iš kurio siųsta meilės istorija ir vardą pavardę.