Rasa
Visada bijojau tų dienų. Mano mėnesinės visuomet buvo smarkios, tačiau pastaruoju metu jos tapo nepaprastai slegiančios. Buvau išsekusi, tai trukdė dirbti, baimindavausi, kad perkraujuosiu kiaurai rūbus. Atrodė, kad kiekvienas mėnuo buvo kova.
Nusprendžiau apsilankyti pas gydytoją, kuris man diagnozavo menoragiją – neįprastai gausų ir ilgą kraujavimą menstruacijų metu. Man palengvėjo sužinojus savo ligą. Supratau, kad nesu išprotėjusi ir mano išgyvenimai yra realūs.
Merginos, negaiškite laiko. Jei jaučiatės blogai, nebijokite prašyti pagalbos ir išsitirti.
Nijolė
Esu jau brandaus amžiaus moteris ir prisimenu kaip anksčiau negalvodavau apie artėjančią menopauzę. Tarsi man to nebus. Tačiau tai atėjo, nepavyko išvengti. Iš pradžių buvo tikrai nelengva, apimdavo staigios karščio bangos, išmirkusios prakaitu, o po to sekė šaltkrėtis. Labiausiai tai trikdė miegą. Gerai neišsimiegojusi būdavau irzli ir pavargusi, nieko nenorėdavau. Pasijutau sena. Toks gyvenimas manęs netenkino, tad nusprendžiau imtis veiksmų. Labiausiai man padėjo subalansuota mityba, karščio bangos sumažėjo ir tapo gerokai lengviau.
Simona
Kai buvau maža girdėdavau savo mamą su draugėmis kalbant apie menstuacijas. Jos visada apie tai kalbėdavo, tarsi tai kokia didžiulė paslaptis ir gėda. Susirgus, man irgi buvo liepiama apie tai nekalbėti, niekaip neišsiduoti, jog sergu. Dabar tai skamba juokingai, juk aš moteris ir sirgti menstruacijomis yra normalu. Tačiau tuomet stengiausi kuo geriau tai nuslėpti.
Kartą man klasėje iškrito paketas ir vienas berniukas tai pamatė, aišku, garsiai pradėjo tyčiotis. Aš labai susigėdau ir kiek galėdama greičiau išbėgau iš klasės. Šis įvykis sukrėtė mane, jutau didžiulį pyktį, kad dėl naturalių procesų esu priversta jausti gėdą. Su laiku sugebėjau numalšinti gėdos jausmą ir nustoti slėpti save.
Viktorija
Aš visada jaučiausi blogai – nereguliarios mėnesinės, svorio padidėjimas ir nesiliaujantys spuogai. Po daugelio metų sumaišties gydytojas man diagnozavo PKS. Iš pradžių pajutau palengvėjimo ir nusivylimo mišinį. Tvarkytis buvo nelengva – laikytis dietos, mankštintis ir susitvarkyti su emocine viso to kančia. Tačiau pamažu pradėjau rasti mažų pergalių: treniruočių rutina, kuri veikė, palaikymo grupė, kuri padėjo, ir išmokti suteikti sau malonę sunkiomis dienomis. Gyventi su PKS nėra lengva, bet stengiuosi ieškoti savo kelio, po vieną žingsnį.
Eva
Kai buvau dar visai maža, netekau savo mamos. Augau su tėčiu ir dviem broliais. Neturėjau artimos moters figūros savo aplinkoje, tad daug nežinojau apie savo besikeičiantį kūną. Man niekas nepasakojo koks yra moters kūnas, kaip jis keičiasi, kas turi ir neturi įvykti, viską turėjau išsiaiškinti pati.
Mokykloje išgirdusi kitas mergaites kalbant apie menstruacijas, susidomėjau. Aišku, buvau apie tai girdėjusi užuominų iš filmų (jog bėga kraujas), tačiau nepakankamai, kad suprasčiau, kas tai. Man tai atrodė labai baisu. Kodėl bėga kraujas? Ar tai reiškia, kad aš mirsiu? Ar man skaudės? Man tai kėlė labai didelę baimę. Norėjau daugiau žinoti apie menstruacijas, tik nenutuokiau iš kur gauti informaciją.
Pasikliauti teko internetu. Dariau tai slapta, nes jutau gėdą, gal dėl konservatyvių giminaičių.
Nors moteriškumo pradžia man buvo sudėtinga, džiaugiuosi, kad ėmiausi domėtis savo kūnu, nes tai paruošė mane pirmam "susirgimui", o ir kalbėti apie tai jau nebe taip baisu :)
Kornelija
Paauglystėje susidūriau su nepakeliamais mėnesinių skausmais, kurie sukeldavo ir vėmimą, ir alpimą. Nepadėdavo jokie vaistai nuo skausmo, pilvo šildymas ar kitos priemonės. Ieškojau gydytojų, kurios mane pakonsultuotų ir pasiūlytų sprendimą, kaip visgi bent kiek sušvelninti skausmus. Visgi, ginekologė, pas kurią lankiausi pirmą kartą mane tikino, kad skausmai sumažės tik po gimdymo. Man paauglei tuo metu tai skambėjo absurdiškai ir gąsdinančiai, o ir tokia paauglės konsultacija pas ginekologę šiandienos akimis atrodo labai neprofesionaliai. Dabar esu jau suaugusi moteris, pagimdžiusi dukrą, tačiau mėnesinių skausmai spėkite - vis dar nepakeliami.:) Panašių patirčių su tokiais ginekologų patarimais esu girdėjusi ne kartą, tad labai norėtųsi palinkėti, kad šiandien kuo mažiau jaunų moterų susidurtų su specialistais, kurie paauglėms dalina absurdiškus ir klaidinančius patarimus, apipina mėnesines mitais. O pačioms jaunoms moteris palinkėti pačioms domėtis, to nesigėdyti ir atrasti ginekologus, kuriais pasitikite ir kurie išsklaido visus gajus mitus.
Kristina
Papasakosiu savo istoriją.
Kai buvau paauglė labai ilgai laukiau kada prasidės mėnesinės. Visos klasiokės ir kiemo draugės jau "sirgo", o aš vis ne.. Galiausiai prasidėjo 17-kos. Buvau liesa, aukšta, be jokių moteriškų formų ir mėnesinės būdavo trumpos ir neskausmingos. Vos tris dienas ir viskas. Vėliau apie 25 metus pastebėjau, kad sergu beveik du kartus per mėnesį, nes ciklas kas 18 dienų. Pasijuokdavau iš savęs net ir kitiems, kad sergu du kartus per mėnesį. Skaičiau, kad taip būna ir nesukau daugiau galvos.
Ištekėjusi, nustojau saugotis, jokių kontraceptikų niekada negėriau. Tačiau po penkių metų natūraliai susilaukti deja nepavyko, o mėnesinės traukėsi iš gyvenimo ir būnant 30ties pasirodydavo kas antrą mėnesį. Kreipiausi į gydytojus, nes labai norėjome vaikučio. O jie man nustatė priešlaikinę menopauzę. Pastoti buvo tiesiog neįmanoma, nes vaisingumo lygis prilygo 55 metų moters galimybes. Buvo šokas. Prireikė metų laiko su tuo susitaikyti. Mėnesinės buvo visai dingusios pusei metų. Mes su vyru kreipėmės dėl įvaikinimo ir pradėjome globos kelią.
Ir tada man į rankas papuolė rusų mokslininkės knyga, kuri paremta daugybe tyrimų. Ji kalbėjo apie moteris norinčias pastoti, tačiau gyvenančias tokį gyvenimo būdą, kuris tiesiogiai kenkia jų hormonams ir vaisingumui. Tad pradėjau laikytis raciono, kuris buvo rekomenduojamas. Atsikėlus ryte, jokios kavos ir jokių saldžių užkandžių. Miegas! Svarbu eiti tvarkingai kasdien miegoti ir anksti keltis. Jokio alkoholio ir cigarečių. Produktų sąrašas, ką valgyti. Skamba juokingai, bet po mėnesio šios knygos rekomendacijų laikymosi, susirgau mėnesinėmis vėl. Gydytoja atlikus tyrimus, skambino vėlai vakare pasakyti, kad įvyko stebuklas ir kraujo rezultatai rodo, kad tu gali pastoti, nes menopauzės rodiklis jau nebedega raudonai. Tai truputį suvėlė smegenis, nes jau buvom pradėję globėjų ir įtėvių kursus. Nusprendžiau nesimėtyti ir eiti toliau įvaikinimo keliu, o apie moterišką sveikatą susirūpinti labiau.
Šiandien man 38 metai, mes įsimylėję savo 4ių metų vaiką, kuris atkeliavo pas mus būdamas metukų. Esam labai laimingi. O dėl mėnesinių, kuris yra mano moteriškumo ir jaunystės veidrodis, aš visada dirbu toliau sąmoningai rinkdamasi miegą, produktus, nepiknaudžiaudama alkoholiu ir kava. Džiaugiuosi, kad vis dar sergu mėnesinėmis, kad ir kaip tai juokingai skambėtų, nes reiškia, kad esu vis dar jauna :) Mylėkime save!
Vida
Nuo pat mėnesinių pradžios, man jos buvo labai skausmingos. Jokie nuskausminamieji vaistai nepadėdavo, gal tik trumpam sumažindavo skausmą. Skausmas buvo toks didelis, kad nieko negalėjau daryti, praleisdavau daug įvykių savo gyvenime. Kelis kartus buvau nualpusi iš skausmo, mane vežė į ligoninę, tačiau daktarai niekaip nepadėjo, liepė tiesiog kęsti. Kol galiausiai man nustatė endometriozę. Gydytoja man patarė, jei noriu turėti vaikų, turiu gimdyti dabar. Tuo metu man buvo vos 20 metų. Tai sukėlė man didžiulį stresą, nes vaikų norėjau, bet ne dabar. Kiti daktarai man daug nepadėjo. Tačiau kai pakeičiau savo gyvenimo būdą ir pradėjau klausyti savo kūno, viskas pagerėjo, mano hormonai pasiekė balansą. Vis dar laikausi šių įpročių, tad dabar galiu gyventi bei mėgautis juo.