Klausimynas nustatyti atsiprašymo kalboms

Apgailestavimo reiškimas:
"Atsiprašau, kad suvalgiau tavo pyragėlį"

Tai – atsiprašymo kalba, kai žmogui svarbiausia išgirsti nuoširdų „atsiprašau“. Jam reikia žinoti, kad kitas pripažįsta padaręs skriaudą ir nuoširdžiai dėl to gailisi.

Jei tai yra tavo atsiprašymo kalba, jautiesi išgirstas, kai::

• Žmogus ištaria nuoširdų „labai atsiprašau, man nuoširdžiai gaila“.
• Kitas parodo, kad supranta, kaip tave įskaudino.
• Žodžiai apie gailestį išreiškiami aiškiai, neapsimetant ar ginantis.

 

 
Atsakomybės prisiėmimas:
"Buvo neteisinga suvalgyti tavo pyragėlį"

Tai – atsiprašymo kalba, kai žmogui svarbu, kad kitas pripažintų savo klaidą aiškiai ir be išsisukinėjimų. „Tai buvo mano kaltė“ – pagrindinė frazė, kurios jis laukia.

Jei tai yra tavo atsiprašymo kalba, jautiesi pagarbiai išklausytas, kai:

• Kitas pripažįsta: „Aš padariau klaidą.“
• Vengia pasiteisinimų ar kaltės permetimo tau.
• Pabrėžia savo atsakomybę už sukeltą skausmą.
  
  

 

Žalos atitaisymas: 
"Aš suvalgiau tavo pyragėlį, nes jis atrodė labai skaniai. Ar galiu tau duoti kitą pyragėlį, kad atitaisyti padėtį?"

Tai – atsiprašymo kalba, kai žmogui svarbiausia, kad klaida būtų ištaisyta – žodžiais, veiksmais ar konkrečiais pasiūlymais. Jam svarbu pajausti: „Noriu padaryti, kad jaustumeisi geriau.“

Jei tai yra tavo atsiprašymo kalba, jautiesi vertinamas, kai:

• Kitas pasiūlo, ką gali padaryti, kad atlygintų padarytą žalą.
• Klausimai „kaip galiu tau padėti?“ ar „ką galiu padaryti, kad jaustumeisi geriau?“ yra nuoširdūs.
• Matai pastangas ištaisyti situaciją – ne tik žodžius.

 

Nuoširdi atgaila:
"Aš niekada daugiau nesuvalgysiu tavo pyragėlio. Nusipirksiu savo pyragėlį kitąsyk"

 

Tai – atsiprašymo kalba, kai žmogui svarbiausia, kad klaida nepasikartotų. Neužtenka atsiprašymo, turi būti parodymas, kad kitas tikrai nori keistis.

Jei tai yra tavo atsiprašymo kalba, jautiesi saugus, kai:

• Kitas sako: „Aš noriu pasikeisti“ ir pateikia konkretų planą.
• Matai realias pastangas keisti elgesį.
• Žodžiai eina kartu su veiksmais, ir tai tęsiasi laikui bėgant.

 

 

Atleidimo prašymas:
"Prašau man atleisti, kad suvalgiau tavo pyragėlį"

 

Tai – atsiprašymo kalba, kai žmogui svarbiausia išgirsti: „Ar gali man atleisti?“ Jam svarbus atleidimo aktas – kaip ryšio atnaujinimas ir pagarba jo vidiniam sprendimui.

Jei tai yra tavo atsiprašymo kalba, jautiesi svarbus, kai:

• Kitas paprašo atleidimo, o ne tik pasako „atsiprašau“.
• Tavo atleidimas nėra savaime suprantamas – jo nuoširdžiai prašoma.
• Tu pats gali nuspręsti, kada ir kaip esi pasiruošęs atleisti.

Mirši kalba
Nėra aiškios dominuojančios kalbos

Kai žmogui tinka kelios atsiprašymo kalbos vienu metu, jos persipina ir papildo viena kitą. Jam svarbu ir gailestis, ir atsakomybės prisiėmimas, ir noras taisyti, keistis bei būti nuoširdžiai atleisto.

Kai tavo atsiprašymo kalba mišri, jautiesi nuoširdžiai išgirstas, kai:

• Kitas parodo, kad jam nuoširdžiai gaila, ir tai matyti ne tik žodžiuose, bet ir veiksmuose.
• Išgirsti: „Atsiprašau, tai buvo mano kaltė. Ką galiu padaryti, kad tai ištaisytumėm?“
• Jauti, kad žmogus tikrai nori pasikeisti ir gerbti tavo poreikius.

Mišrus tipas gali keistis priklausomai nuo situacijos ar emocinio artumo. Vieną kartą tau gali būti svarbiausia atsakomybė, kitą – žalos atlyginimas ar nuoširdus klausimas: „Ar gali man atleisti?“

Tikslesnį rezultatą pamatysi diagramoje sekančiame lange.